Jau visai čia pat. Vos kelios dienos beliko, ir vėl turėsime galimybę esmingai rinktis. Tai labai svarbu. Nors apžvalgininkai vienu balsu teigia, kad didelių stebuklų tikėtis neverta, bet tos galimybės reikšmė vis viena nesumažėja. Taip, stebuklo tikrai nebus, nes jis įvyko 1990 metų kovo 11-ąją, tiksliau, tądien buvo apiformintas, o pradėtas puoselėti nuo 1988 metų birželio 3-osios, kuomet užgimė Lietuvos Sąjūdis.
Dabar turėjome ketverius metus ruoštis esminiams pokyčiams šalies gyvenime, bet pripažinkime, kad ruošėmės ne itin stropiai, o labiau tiesiog gyvenome: kas laisvesnį, sotesnį, mobilesnį gyvenimą, o kas nuolatos skaičiavo eurus ir laukė piniginių palengvinimų iš valstybės, arba laukė valstybės pagalbos, bet ir pats darė, ką sugebėdamas, kad gyventi būtų linksmiau. Taigi, gyvenome, kaip kas išmanėme ir sugebėjome, ir, žinoma, stebėjome, kaip bendruosius valstybės reikalus tvarkė mūsų patikėtiniai, išrinkti besibaigiančiai kadencijai. Tų vertinimų yra visokių, nelygu kas vertina ir ko siekia savo vertinimu, bet akivaizdu, kad didžioji visuomenės dalis, ta, kuri ryžtingai patikėjo mandatą veikti dabartinei valdančiajai daugumai, šįkart balsuos kitaip. Neabejotinai kitaip, nes per tuos ketverius metus didelių šalies valdymo pasiekimų nebūta, ir didelių džiugesių dėl efektyvaus, naudingo ir išmintingo svarbiausių krašto reikalų tvarkymo taip pat nepatirta, nors pagrįstai jų laukta. Laukta, nes visaip buvo žadėta, kad tą padarys patys geriausi profesionalai. Tiesa, apie profesionalus kalbos jau seniai pasibaigė, o geriausi specialistai kažkodėl ir toliau dirba kitur bei kitus darbus. Taigi, neištesėjus svarbiausio dalyko, pakartotinės didelės meilės tikėtis neverta. Ir kaip gali tikėtis, jei daug kur konkretus rezultatas yra artimas nuliui. Štai Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Ramūnas Lygis dabartinę padėtį aplinkosaugoje įvertino santykiu 0:10, ne gyvybiškai svarbios aplinkosaugos, o paprastų piniginių interesų naudai. Tačiau žinoma, kad palaikančiųjų bus, nes visada galima sugalvoti milijonus priežasčių, kodėl nesugebėta kažko padaryti. Bet įdėmiau žvelgiančiųjų į viešą gyvenimą antrąkart tais sugalvotais makaronais pamaitinti jau nebeišeis. Tiesa, dabar niekas negali pasakyti, kokia bus palaikančiųjų ir su jais nesutinkančiųjų proporcija, nes pateikiamos sociologinės apklausos labai įvairuoja, o kartais tas įvairavimas skiriasi net dvigubai. Todėl aklai jomis pasitikėti neišeina. Galvoju, kad čia lems kiti dalykai: kiek šalyje yra žmonių, suprantančių, kas, kodėl ir kaip vyksta, ir pasiryžusių padėtį taisyti ten, kur tą daryti tiesiog būtina, jei nenori prapulti verdančiame pasaulio tautų ir valstybių katile. Bet mes juk nenorime prapulti. Ar ne taip? Todėl turime elgtis atsakingai, pasverti visus „už“ ir „prieš“ ir ramia sąžine atiduoti savo įgaliojimą veikti tiems, kurie supranta, kas yra šiandienos valstybė ir koks jos vaidmuo turi būti pasaulio tautų ir jų valstybių margumyne. Deja, to supratimo iki šiol Lietuvoje labai trūko, galima sakyti – net nusikalstamai trūko savo tautos ir visų bendrapiliečių atžvilgiu. Taigi, vėl turime gerą progą pataisyti reikalus šioje svarbioje srityje. Pasistenkime, kad netektų gailėtis.
Medžio Lietuva šiuo metu išgyvena pakilimą: medienos ruošos darbus vykdančios bendrovės vos spėja vykdyti užsakymus, atsinaujinančios žaliavos kainos šoktelėjo į viršų ir vėl atsirado supratimas, kad sėkmingai bei tvariai veiklai užtikrinti būtina viešintis ir sistemingai garsinti savo paslaugas ir sukuriamus gaminius. Tai svarbu.
Apie tai ir rašome spalio žurnale. Ir ne tik apie tai. Kaip paprastai, „Miškuose“ turėtumėt rasti įdomių temų puokštę ir tiesiog svarbių bei naudingų rašinių.
