Pakeliui į 2020

Gintaras Aleknonis / 2019-11-25 /

Baigiantis metams esame pratę prisiminti, kas per tą laiką atsitiko. Vieni skaičiuoja svetimus pelnus, kiti – savus nuostolius, nelygu kas kam svarbiau ir maloniau. Tai labai asmeniška. Nors dar tik gruodžio pradžia, tačiau jau galima pradėti suvedinėti visuomenines sąskaitas. Metai visada būna ilgi, net ir tuomet, kai jie nėra keliamieji. 

Pradėję skaičiuoti anksčiau, neatsidursime tokioje apverktinoje situacijoje, kaip Lietuvos Seimas, kurį visi kaltina per vėlai pradėjus svarstyti mokesčių pakeitimus. Esą nebeliko laiko tartis… Kritikai paprasčiausiai pamiršta, kad mokesčių pakeitimai visada siejami su biudžetu. Pernai tapusi pasaulio turtingųjų klubo – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos – nare Lietuva gali drąsiai prisipažinti, kad į valstybės biudžetą (skaičiuojant nuo BVP) surenka mažiau mokesčių, negu bet kuri kita Europos Sąjungos šalis, išskyrus Airiją. Bet vargu, ar airiai būtų sektinas pavyzdys: jie net atsisako trylikos milijardų eurų, kuriuos, Europos Sąjungos nuomone, jų valstybės iždui skolinga „Apple“ bendrovė. Skaičiuojant mokesčius, gal geriau būtų orientuotis į estus, lenkus ar čekus. Padidėjus valstybės biudžetui ne tik stipriai palengvėtų dviejų procentų gynybos išlaidų našta, kurios prasme mažai kas abejoja. Aritmetika paprasta: du procentai nuo BVP sudaro pusseptinto procento Lietuvos biudžeto išlaidų. Estijoje tie patys du procentai BVP tėra keturi su puse procento biudžeto. Gal skirtumas ir atrodo nedidelis, tačiau du procentai Lietuvos biudžeto yra daugiau nei trys šimtai milijonų. Tiek, kiek kitais metais numatyta skirti kultūrai.

Jeigu per likusias kelias besibaigiančių 2019 metų savaites vertinimai ir pasikeis, tai, tikiuosi, tik į gerą. Metų virsmo laukimas žadina viltis, tikėjimą ir meilę. Nesinori prisiminti prieš penkiolika metų, per 2004 Kalėdas, Indijos vandenyno pakrantes niokojusio cunamio, kuris pareikalavo kone ketvirčio milijono žmonių aukų ir iš esmės pakeitė neblogą tų metų vertinimą. Vienos tragiškiausių žmonijos istorijoje gaivališkų nelaimių kontekste dauguma mūsų padejavimų atrodo tokie menki ir egoistiški.

Kad ir kaip mėgtume skųstis, 2019 metai Lietuvai buvo geri. Tie, kam rūpi visuomenės reikalai ir kurie dar tiki, kad gali tam daryti įtaką, galėjo savo nuomonę išsakyti bent šešis kartus – vyko du savivaldybių ir du prezidento rinkimų ratai, Europos parlamento rinkimai ir dar referendumas dėl dvigubos pilietybės. Rinkimai dažniausiai žadina pokyčių viltis, be to, norima, kad kaita vyktų greitai. Lyg pamirštame, kad tvariausi pokyčiai būna tie, kurie vyksta pamažu, ir geriausia, kai to kaitos proceso net nepastebime. Rinkimai turi keistą savybę – dažniausiai skundžiamasi, kad laimėjo ne tie. Čia lietuviai gali rasti daug bendraminčių. Ne tie laimėjo Lenkijoje ir Estijoje, net po du kartus ne tie laimėjo Ispanijoje ir Izraelyje… Tikriausiai ne tie laimės ir Britanijoje, o ką jau bekalbėti apie kitais metais laukiančius Amerikos prezidento rinkimus.

Lietuvoje liūdintų rinkėjų pasyvumas. Savivaldybių rinkimų antrajame rate balsuoti atėjo vos per keturiasdešimt procentų rinkėjų. Pasirodo, kad savivaldybės merą Lietuvoje kartais išrenkame, kai balsuoja vos 28 procentai rinkėjų. Taigi, teoriškai galime turėti 15 procentų merą. Nelabai įtikinamas mandatas, nors teisiškai jis toks pat stiprus, kaip ir tie, kuriuos paremtų devyniasdešimt procentų balsavusiųjų (tokių Lietuvoje, regis, nebuvo). Tačiau tokios demokratijos taisyklės. 

Rinkėjų pasyvumas liūdina ne visus. Susidaro įspūdis, kad vengdamos idėjų kovos ir bijodamos konkurencijos tradicinės partijos linkusios atsiduoti rinkimų technologų malonei, kurių svarbiausia nuostata – skatinti balsuoti savus ir menkinti oponentų rėmėjų entuziazmą. Kai galvojama, jog tik tokiais būdais galima išlaikyti politines tradicijas, lengvai pamirštamas vienas pamatinių demokratinių rinkimų tikslų – kiek galima tiksliau reprezentuoti visuomenę. Rinkimai yra puiki galimybė sužinoti, ką iš tikrųjų mano žmonės, o jų nuomonė labai dažnai skiriasi nuo sociologų apklausų rezultatų. Kai balsuoja aštuoniasdešimt procentų rinkėjų, atsakymas dažniausiai būna visiškai kitoks, negu tuomet, kai balsuoja vos pusė.

Piliečių pasyvumu skundžiamasi ne tik Lietuvoje ir ne tik šiemet. Tai jau sena tendencija, kurią galima aiškinti įvairiai. Tačiau išvada vis tiek bus ta pati – visuomenės nusivylimas politika yra visų mūsų bendras pralaimėjimas. Įdomu tai, kad kuo daugiau politinių partijų rinkimų agitaciją atiduoda į komunikacijos profesionalų rankas, tuo mažiau žmonės domisi politika. Komunikacijos profesionalai politikai taiko dešrelių reklamos strategijas ir skalbimo miltelių pardavimo taktiką. Nusivylimas politika neigia viešųjų ryšių meistrų aiškinimus, esą, bet koks viešumas geriau, negu tyla. Kuo daugiau triukšmo ir purvo, tuo mažiau norinčiųjų ne tik dalyvauti politikoje, bet ir jausti atsakomybę už savo balsavimo rezultatus.

Nors mums ir atrodo, kad šiais metais Lietuvoje daug ko svarbaus vyko, pasaulis mumis nesidomėjo. Pabandęs prabėgom pažvelgti į tarptautinės žiniasklaidos vertinimus kiek nustebau: Vakaruose bene didžiausio atgarsio sulaukė Vilniaus apygardos teismo sprendimas pripažinti kaltu buvusį Sovietų Sąjungos gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą. Devyniasdešimt ketverių maršalas ir keli jo bendražygiai nuteisti už sausio tryliktosios nusikaltimus.

Pasaulyje paminėtos ir dviejų iš Lietuvos kilusių garsių vyrų mirtys. „Lietuvoje gimusį amerikiečių kinematografininką, poetą ir dailininką“ Joną Meką esame įpratę vadinti lietuviu. Nors 2007 m. spalį prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė J. Mekui Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tarptautinėje erdvėje šis faktas kaip ir pamirštamas. Kitas pasaulyje Lietuvą garsinęs ir šiais metais amžinybėn išlydėtas vardas – Mošė Arens. Kaune gimęs aeronautikos inžinierius vėliau tapo iškiliu Izraelio politiku – tris kartus buvo šios šalies gynybos ir kartą užsienio reikalų ministras.

Mūsų pačių savivoka ir pasaulyje vyraujanti Lietuvos samprata labai skiriasi. Į skundus, esą, pasaulis mūsų nesupranta, padėtų atsakyti garsus anglų aktorius Stevenas Berkoffas. Kadaise gastroliuodamas Vilniuje, jis scenoje šmaikštavo: 

–Ar Jums nieko, kad Jūsų kalbos niekas nesupranta, o Jūs nemokate kitų kalbų?

Pasaulio žiniasklaidos dėmesio stygius kiekvienai šaliai yra geras ženklas. Ne veltui juokaujama, kad Danija pasaulio dėmesio centre buvo atsidūrusi du kartus – kai šalį okupavo naciai ir kai Kopenhagos undinėlei pavogė galvą.

Prieš trisdešimt metų, įsisiūbuojant Čekoslovakijos aksominei revoliucijai, iš kalėjimo buvo paleistas garsus disidentas Vaclavas Havelas. Į tradicinį žurnalisto klausimą „Kaip jaučiatės?“ netrukus šalies prezidentu tapsiantis rašytojas juokaudamas atsakė: „Jausmas geras. Bet Jums nelinkėčiau“…