Išlaikyti nuoseklumą miškų reikaluose neabejotinai svarbu, ypač kai kalbame apie ilgalaikius miškų politikos tikslus visos šalies ar atskiro regiono mastu. Tam mus įpareigoja tiek lėti ir daug laiko reikalaujantys gamtiniai procesai miško ekosistemose, tiek mūsų žmonių noras nuolatos turėti ir įvairiai naudoti tas miško ekosistemas. Tam ir kuriamos ilgalaikės strategijos, brėžiamos ateities kryptys bei dėliojamos gairės. Bet tai nereiškia, jog prieš daug metų nusistatyta miškų politikos kryptis ar nusistovėjusi miškininkystės praktika neturi keistis, ypač kai nauji iššūkiai tiesiog reikalauja pokyčių. Svarbu, kad tie pokyčiai būtų pamatuoti, pagrįsti rimtu moksliniu pamatu, na ir nukreipti į sutartos ateities vizijos įgyvendinimą.
Pamatą būtent tokiems pokyčiams ir kuria „Forest 4.0“ – kompetencijų centras inovatyviomis skaitmeninėmis technologijomis paremtiems miškininkystės ir jos vertės grandinės sprendimams.
„Forest 4.0“ – miškų ir informatikos mokslų kompetencijos viename
„Forest 4.0“ kaip didelis šešerių metų trukmės Europos Sąjungos bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Europos horizontas“ ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis bendrai finansuojamas projektas pradėtas vykdyti prieš dvejus metus. Pagrindinis šio projekto tikslas ir yra įkurti tvariai veikiantį kompetencijų centrą tuo pačiu pavadinimu, kuris transformuotų miško aplinkos stebėjimą, duomenų rinkimą ir analizę bei kurtų vertę iš surinktų duomenų, diegiant dirbtinio intelekto, daiktų interneto ir kitų skaitmeninių technologijų inovacijas.
Skaičiai projekto ir kompetencijų centro pavadinime sietini su šiuo metu pasauliniu mastu vykstančia ketvirtąja pramonės revoliucija ir su ja susijusiomis naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis, kurios neišvengiamai ateina į mūsų gyvenimą, o kartu ir į mūsų miškus.
Apjungdamas su miškais sietinas tarpdisciplinines kompetencijas ir įtraukdamas kitų Europos šalių moksliniais tyrimais paremtas gerąsias miškininkavimo patirtis būtent kompetencijų centras „Forest 4.0“ miškų politikos sprendėjams gali padėti išsigryninant subalansuotą ateities miškų valdymo ir miškininkystės vystymo kryptį, o miškininkams – surandant konkrečius veiklos miškuose sprendimus. Ir visam tam panaudojant inovatyvias technologijas – dronus, LiDAR, kosminius vaizdus, palydovus, dirbtinį intelektą, daiktų internetą, įvairiausias jutiklių ir ryšio sistemas, virtualios ir papildytos realybės sprendimus.
Įvairovė – tvarių ateities miškų pagrindas
Daugiau skirtingų rūšių ir įvairesnio amžiaus medžių turintys, įvairesnės struktūros miškai ne tik atsparesni ir geriau prisitaikantys prie klimato kaitos, geriau prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo, bet ir geriau atliepia augančius ir įvairėjančius visuomenės poreikius didesniam spektrui miško ekosisteminių paslaugų.
Tačiau, norint ateityje turėti, o jau dabar formuoti įvairesnius miškus, nepakanka vien šiandieninių Lietuvoje taikomų miškininkystės praktikų, kurios iš esmės susiveda į vienaamžių ar dviamžių medynų formavimui nukreiptą rotacinį miškininkavimą. Pastaroji praktika niekaip nedera su nuolatinės medžių dangos ar į ją panašiomis miškininkystės sistemomis, kurios daug palankesnės įvairiaamžių ir įvairiarūšių miškų formavimui.
Nors nuolatinės dangos miškininkystė daug imlesnė darbui, reikalauja tikslesnės ir detalesnės informacijos apie miškus, mažiau įspraudžiama į normatyvų ir taisyklių rėmus, bet būtent tokia praktika, ją išvysčius ir pritaikius toje Lietuvos miškų dalyje, kur natūraliai miškai vystytųsi panašiu ritmu, leistų ateityje turėti ne 6 procentus įvairiaamžių ir įvairiarūšių ar bent į juos panašių miškų, o bent 20–30 procentų. Galiausiai tai puikiai atitiktų artimesnės gamtai miškininkystės sampratą būtent tokio tipo miškuose, sumažintų plynųjų miško kirtimų kiekius, tuo pačiu duotų dar pakankamai adekvatų medienos kiekį rinkai.
Žinoma, plynaisiais ar atvejiniais kirtimais paremta rotacinė miškininkystė ir toliau išliktų svarbi reikšmingoje dalyje Lietuvos miškų, kurie ir natūraliai vystytųsi panašiu scenarijumi. Geriausias tokių miškų pavyzdys – eglynai, kurių turime tikrai nemažai.
Pažangiosios miškininkystės koncepcija
Viena iš esminių mūsų kompetencijos centro ambicijų – prisidėti išgryninant šiandienos iššūkius ir visuomenės poreikius miškams ir miškų sektoriui geriau atliepiančią ateities miškininkystės viziją ir suformuluoti bei išvystyti šiai vizijai įgyvendinti skirtą pažangiosios miškininkystės koncepciją.
Pagrindinė šios koncepcijos mintis ir yra panaudoti naujausias skaitmenines technologijas bei jų teikiamas galimybes formuojant įvairesnes ateities miškininkystės praktikas, kurios savo ruožtu leistų formuoti įvairesnius miškus ir geriau atliepti įvairesnius visuomenės poreikius miškams.
Kovojant su klimato krize ir kitais svarbiais šiandienos visuomenės iššūkiais daug tikimės iš mūsų miškų. Tačiau turima informacija apie miškus dažnai neatitinka šių dienų poreikių, būtini miškininkavimo pokyčiai susiduria su nemažu biurokratizmu, miškų valdymo procesai nelankstūs ir neoptimizuoti. Klimato kaitos iššūkis miškams ir miškų sektoriui reikalauja naujų, mokslu pagrįstų sprendimų. Būtina plėsti mūsų supratimą apie miškus ir sukurti pagrindus naujiems miškininkystės modeliams, kurie didintų mūsų miškų įvairovę, kartu ir atsparumą, užtikrintų geresnį įvairesnių miško ekosisteminių paslaugų teikimą, tuo pačiu suteiktų didesnę naudą šalies visuomenei.
Nors šioje srityje jau atlikta daugybė mokslinių tyrimų, biurokratizmas ir būtinybė iš esmės keisti nusistovėjusią miškininkystės paradigmą stabdo būtiną pažangą.
Inovatyvios technologijos – neišvengiama ateities miškininkystės dalis
Mūsų kompetencijų centro „Forest 4.0“ organizuotoje konferencijoje-diskusijoje „Miškas ir skaitmenizacija: ar dirbtinis intelektas pakeis miškininką?“, kuri vyko šių metų vasario 6 d. Vytauto Didžiojo universitete, daugiau kaip 150 miškininkų ir kitų su miškais dirbančių žmonių beveik vieningai pasisakė, kad ateities miškininkystė ir miškininkų veikla neįsivaizduojama be skaitmeninių technologijų. Dirbtinis intelektas ir įvairios kitos inovatyvios technologijos ateities miškininkystėje vaidins didelį vaidmenį, o ateities miškininkas sprendimams priimti naudosis tiek dirbtinio intelekto pagalba, tiek ir įvairiais naujais skaitmeniniais įrankiais.
Būtent inovatyvios skaitmeninės technologijos gali padėti mums surinkti ir turėti reikiamą tikslesnę ir detalesnę aktualią informaciją apie miškus, šios informacijos pagrindu kurti ir diegti įvairesnes ir konkretesnes sąlygas bei žmonių poreikius atitinkančias miškininkavimo praktikas, mokslinių tyrimų ir išsamių duomenų pagrindu modeliuoti įvairius ateities scenarijus ir jų pagrindu priimti miškų politikos sprendimus, galiausiai geriau pažinti ir atidžiau stebėti savo miškus.
Tačiau kad tokia vizija taptų tikrove, reikia dar daug nuveikti ir nemažai ką pakeisti. Pradžioje bent jau reikėtų pripažinti, kad dabartinė Lietuvoje taikoma praktinės miškininkystės sistema nepakankama, kad reikia įvairesnių miškininkavimo modelių, kad nė vienas iš kraštutinumų – palikti miškus natūraliam vystymuisi arba vykdyti vien tik vienaamžių ar dviamžių medynų formavimui skirtą rotacinę miškininkystę – nėra tinkamas sprendimas. Tą pripažinus reikėtų rimtą dėmesį skirti naujos pažangiosios miškininkystės kūrimui ir vystymui, tam skirtai mokslinių tyrimų ir ekspertinės plėtros veiklai, žinoma, ir glaudžiam bendradarbiavimui tarp mokslo, politikos ir praktikos.
Nemažiau svarbu ir pereiti nuo komandavimu ir kontrole paremto prie adaptyvaus (prisitaikančio) miškų valdymo modelio, nes tik pastarasis įgalintų miškininkavimo sprendimų įvairovę, tikrąjį miškininko kompetencijų poreikį ir jų atskleidimą, atsakomybės ir sprendimų laisvės balansą, paskatą nuolat tobulėti ir veikti efektyviau.
