Plėšrūnai šalia mūsų

Jonas Barzdėnas / 2017-09-07 /

Lietuva nėra neįžengiamų džiunglių ar kirvio neliestų miškų šalis. Su plėšriaisiais žvėrimis susiduriame tikrai retai. Tačiau pastaruoju metu internete plinta straipsniai apie Lietuvoje matytas meškas, tad neretam miško lankytojui jau kyla klausimas – ar saugu mūsų miškuose?

Kaip elgtis miško savininkui, jei savame miške užtinki vilkų, lūšių pėdsakus, sudraskytų stirnų liekanas ar kruviną sniegą vilkų puotos vietoje. Po tokių radinių ne vienam pasidaro tiesiog nejauku vėl sugrįžti į savo miško valdą.

Nedidelė tikimybė, kad užpuls

Dažnai kyla klausimas: ar Lietuvos miškuose gyvenantys žvėrys pavojingi žmogui? Sakyčiau to pavojaus nereikėtų nei sureikšminti, nei visiškai ignoruoti. Tam tikromis aplinkybėmis gana rimtai gali sužaloti netgi kiškis. Jo nagai pakankamai ilgi ir aštrūs, ir teko girdėti atvejį, kai pagautas ir pakeltas už ausų žvėrelis taip pasispardė ir pasidraskė, kad žmogui teko kreiptis pagalbos į medikus. Kiekvienas žvėris užspeistas į kampą nepasiduoda be kovos, ginasi žūtbūtinai. Gali ir pulti briedė ar šernė saugodama savo jauniklius. Tačiau šį sykį pakalbėkime apie stambiuosius plėšrūnus: vilkus, lūšis, lokius. Iš karto pasakysiu, kad šiais laikais kiekvienas užpuolimo atvejis nuskambėtų labai plačiai, būtų nagrinėjamas spaudoje ir internete. Taigi, tokių atvejų per paskutiniuosius kelis dešimtmečius Lietuvoje nesigirdėjo. Paprastai tariant, miške žymiai didesnė tikimybė būti nutrenktam žaibo, negu užpultam žvėries. Pabandysiu supažindinti su išvardintais plėšrūnais iš arčiau.

Vilkai – nuolatiniai mūsų kaimynai

Šie žvėrys Lietuvoje gyvena nuo seno, kaimo žmonėms gerai pažįstami. Apie juos kuriamos pasakos, legendos. Pykstama dėl vilkų krečiamų eibių ir tuo pat metu šių žvėrių gailima, keikiami juos medžiojantys medžiotojai. Tikriausiai taip sugyvename su artimiausiais laiptinės kaimynais. Pykstame kai susikerta interesai, norime juos matyti kitokius, bet ištikus nelaimei skubame jiems į pagalbą.

Daugiausiai vilkų šalyje suskaičiuota pokario metais – 1725. Šiuo metu įvairiais vertinimais turime 300-500 vilkų. Atrodo, kad jų nežymiai daugėja. Bent jau taip turėtų būti, nes kasmetinė 50-60 vilkų medžioklės norma gerokai mažesnė už natūralų prieaugį. Ar bijo vilkai žmonių? Kaip elgiasi susitikimo atveju? Vilkus miške sutikti teko ne kartą, visad pasidomiu ir spaudoje aprašytais žmonių ir šių žvėrių susitikimais. Išvados būtų tokios: vilkai vengia tokių susitikimų, stengiasi išlikti nepastebimi. Turėdami gerą klausą, regą, uoslę jie lengvai nepastebėti pasitraukia žmogui iš kelio. Vis tik tam tikriais atvejais vilkai specialiai demonstruojasi, neskuba trauktis. Pirmiausiai tai vyksta, jei netoliese yra jaunikliai, o žmogus akivaizdžiai nepavojingas. Vilkai puikiai įvertina žmogaus galimybes, tad pamatę netoli guolio uogaujančią moteriškę paeina artyn, stengiasi būti pastebėti. Žinoma, uogautoja tuoj dingsta iš to miško.

Manau, vilkų protiniai gebėjimai tiek išvystyti, kad jie įvertina ne tik esamą pavojų, bet ir savo elgesio pasekmes. Užpuolus žmogų, neišvengiamai sektų intensyvios medžioklės, vilkų persekiojimai. Žvėrys suvokia, jog už konkretaus bejėgio žmogaus užpuolimą tektų atsakyti prieš visą žmonių giminę.

Pastaraisiais metais aprašyti du atvejai, kai vilkai atėję į gyvenvietę Baltarusijoje užpuolė žmones. Po šių straipsnių daugiau informacijos nepasirodė, bet iš aprašymų gana akivaizdu, kad tie vilkai buvo užsikrėtę pasiutlige.

Miško katės – lūšys

Tai gerokai retesni, paslaptingesni gyvūnai. Nors praeitame amžiuje lūšys buvo įprastiniai medžiojamieji žvėrys, tačiau jų niekad nebuvo daug, todėl paprastam žmogui tai beveik nežinomi gyvūnai. Net tautosakoje, taip dažnai minint vilkus ir net meškas, apie lūšis nutylima. Šiuo metu mūsų miškuose gyvena apie šimtą lūšių. Šiauriniai mūsų kaimynai lūšių suskaičiuoja žymiai daugiau, nes jos gerai prisitaikiusios prie sniegingų, šiaurietiškų žiemų. Miškininkai, medžiotojai pastebi šių žvėrių plitimą. Lūšys jau pastebimos ir tuose miškuose, kuriuose jų anksčiau nebuvo.

Lūšys mažiau vengia žmogaus, negu vilkai. Jos gali ilgai stebėti miškuose dirbančius žmones, gulinėti netoli judraus kelio. Slepiamos kailio spalvos dėka lūšys paprastai lieka nepastebėtos. Žiemą jų lankymosi faktą dažniausiai išduoda pėdsakai. Netikėtai sutikusi žmogų lūšis kartais neskuba pabėgti: purkštauja, pyksta. Matyt, jaučiasi pakankamai stipri, tačiau neteko girdėti ar skaityti kitų šalių literatūroje, kad lūšis pultų žmogų. Visi pasakojimai apie nuo medžio šokančią lūšį tėra tik pasakos. Taip, lūšys puikiai laipioja medžiais ir  kasdien medžioja kiškius, stirnas, šernų ir elnių jauniklius, tačiau tai daro sėlindamos, kartais tykodamos prie žvėrių takų.

Šleivakojės meškos

Kas ir kodėl jas praminė šleivakojėmis? Juk meškų, kaip ir kitų žvėrių kojos tiesios. Tokia pravardė atsirado ne dėl meškos eisenos. Meškos, skirtingai, negu daugumas gyvūnų, eidamos ar bėgdamos kartu pakelia priekinę ir galinę dešines, vėliau abi kaires kojas. Žvėris neišvengiamai svyruoja, ir tai taikliai apibūdino tautosaka. Taigi, meškutės – mums pažįstamas, pasakose sutinkamas žvėris, nes gerokai anksčiau mūsų miškuose jos gyveno. Išnyko, buvo išmedžiotos smarkiai mažėjant miškų plotams.

Čia turiu priminti, kad maždaug iki 1820 metų turėjome gerokai daugiau miškų. Vėliau miškingumas smarkiai krito, kol prieš šimtmetį pasiekė dugną – apie 17 nuošimčių šalies teritorijos. Šiuo metu miškų plotai siekia maždaug 1820 metų lygį, tai yra 34 nuošimčius, tad visai nenuostabu, kad į Lietuvos miškus vėl ima grįžti meškos. Tiesa, dabar žymiai tankesnis kelių tinklas, judrus eismas. Tačiau nereikia pamiršti, kad tarpumiškių kaimai jau tušti, pietryčiuose Lietuvos laukai baigia užaugti berželiais ir pušelėmis.

Gamtininkai sako, jog stabili meškų populiacija Lietuvoje susiformuoti negali. Tokiai populiacijai reikia kokio šimto gyvūnų. Betgi meškos pasų neturi, jos ir dabar sėkmingai vaikšto per Latvijos ir Baltarusijos sienas, ir sėkmingai formuoja bendrą populiaciją. Todėl tikiu, kad susitikimų su meškomis tik daugės, netrukus pamatysime ir Lietuvoje atsivestus meškiukus.

Kiek meškos pavojingos žmonėms? Iš išvardintos plėšrūnų trijulės bene rimčiausią grėsmę meškos ir kelia. Tačiau prisiminkime, jog estai turi apie 600 šių žvėrių ir sėkmingai jas medžioja. Pasaulyje tikrai yra vietų, kur lokiai pakankamai agresyvūs ir pavojingi, tačiau to tikrai negalima pasakyti apie kaimyninių šalių meškutes. Neseniai teko klausytis Slovakijos miškininkų pasakojimo apie Tatrų kalnuose gyvenančias meškas. Tai baikštūs, atsargūs žvėrys, ir tik atsiradus jaukesniems, ateinantiems į turistų lankomas vietas, mintantiems maisto atliekomis lokiams, įvertinama rizika, ir tenka šiuos lokius sumedžioti.

Pabaigai priminsiu įdomią Sibiro tautelių patirtį. Gyvendami greta meškų, tigrų, žmonės sugalvojo būdą apsiginti netikėtai susidūrus su plėšrūnais. Tereikia ramiu balsu ištarti sakralinę frazę: „Eik šalin, aš tavęs nekviečiau” ir žvėris traukiasi. Kaip tai paaiškinti? Pirmiausiai žvėris sureaguoja į artikuliuotą žmogaus kalbą, suvokia su kuo susidūrė. Juk dauguma užpuolimų vyksta susitikus netikėtai, plėšrūnui neužuodus, neatpažinus žmogaus. Antra – ši frazė nuramina žmogų, leidžia pasijusti padėties šeimininku. Žvėris irgi pastebi ramią, tvirtą reakciją, o ne baimę ir paniką. Toks priešininkas plėšrūnui atrodo pavojingas.