Lyg iš atsirišusio maišo biro sniegas kiaurą naktį. Sunkia našta užgulė medžių pečius. Rytui brėkštant, sunkiai atsiduso slėnumos eglė. Pasidavė į lomos pusę ir atgulė į baltą kapą.
Kaip lieptas per mažą miško upelę. Iš slėnumos naujai nutiesta šakota eglės perėja atsirito ištįsusi sniego valktis ir nučiuožė po atsivožusiu eglės kirnų stogu. Netrukus vėl pasirodė kaip mažytis vaiduoklis. Kartu su puriu sniego paviršiumi švelniai slydo rudas miško pelėnas. Užsimerkiau ir papurčiau galvą.
Ne, nesivaideno, ne pelėnas čiuožė atbulas. Tai žebenkštis grįžo po nakties medžioklės. Mažiausias iš visų plėšrūnų kiaunių giminės žvėrelis nė nepažvelgė į mane. Taip buvo užsiėmęs nusisekusiu grobiu. Sniege liko tik šviežutėlis pėdsakas. Dvitaškių virtinė su šone išbraukta šliūže. Stebėjausi grobuonės lankstumu. It gyvatėlė rangėsi pro eglės šakas. Jos mielas snukutis šmėžavo tai šen, tai ten.
Kūno sandara labai savita
Iš tiesų žvėrelis kažkuo panašus į gyvatę. Maža galvytė, bukas veidelis. Apvalios ausytės, juodai spindintys akių karoliukai. Laibas, ištįsęs kūnas, į viršų išlinkusi nugara. Ilgas kaklas, trumpos letenėlės. Iki trečdalio kūno ilgio vienodai baltos arba rudos spalvos, priklausomai nuo sezono, uodegaitė. Nepaprastai aštrūs dantys ir nagai. Augmenijos kupstuose, medienos rietuvėse, krūmuose ir pievose, tarp šiekštų ir virtuolių plėšrūnė nardo kaip žuvelė tarp vandens žolių. Ji prasmunka pro menkiausią plyšelį ir urvelį. Rodos, tik spyruokliavo šuoliukais palei kelmą – jau po kelmu, tik letenos virš sniego – o jau po sniegu. Bėgioja greitai, laipioja mikliai, plaukia meistriškai. Čiuožia, sliuogia, neria, šliaužia. Nespėji akimis gaudyti. Ne veltui yra toks posakis, jog žebenkštis gali pralįsti pro vestuvinį žiedą.
Dvigubu pėdsaku suspaudžia purų sniego paviršių. Patinėlis sveria apie 70–120 g, jo kūno ilgis 17–23 cm, patelės menkesnės. Žvėrelis dulka kaip pūkų rankovėlė. Įprastas judėjimo būdas – trumpi šuoliukai, jų ilgis 15–50 cm. Kai lekia smarkiai, šuoliai pranoksta 50 cm. Tokiais atvejais ji užpakalines letenas stato pirma priekinių. Pėdsako piešinyje atsiranda 3 – 4 pėdų atspaudai, kurie labai panašūs į mažo kiškiuko pėdsaką. Šuoliuko metu išriečia nugarą panašiai kaip drugio vikšras. Dažnokai stabteli, pasistiebia ant užpakalinių kojyčių. Dairosi aplinkui, tyrinėja viską, kas sudomino, seka žvaliomis akytėmis tai, kas juda. Žebenkšties vasarinis apdaras rudai šokoladinis, tik papilvė balta, žieminis – baltas kaip sniegas. Ir tokios spalvos puikiai padeda gyvūnėliui slėptis. Gyvą būtybę išduoda tik juodas kaip sagė nosies galiukas.
Žebenkštis užpuolė žaliąją meletą
Sutinkamos visame krašte
Tačiau niekur nepastebėsime jų gausos. Dažniau pasitaikydavo po karo, kai laukai buvo aptūpti vienkiemių, o prastesnes vietas gožė krūmynai. Kasmet šių žvėrelių gyvenimo būdą tekdavo stebėti ganant gyvulius pamiškėse ir net erdvioje tėvų sodyboje. Netikėti susitikimai su šiais mielais padarėliais dar pasitaiko krūmuose, miškų pakraščiuose, užleistuose, krūmais apžėlusiuose dirvonuose, paupių pievose, parkuose, senuose soduose.
Rudenį šmėžuoja net laukuose, kur augo daržovės bei runkeliai, kur gausu smulkių graužikų. Žiemą jų pėdelių matyti pievose prie užsilikusių šieno kaugių, pamiškių laukuose prie šiaudų stirtų. Žebenkštys daugiau mėgsta sausas, smėlėtas vietoves, jei tik netoliese yra koks vandens telkinys. Iš pėdsakų lengviausia susigaudyti, kur gyvena, ką veikia gražiosios žebenkštys.
Žiūrėk, aplinkui nediduką urvelį, vedantį po sniegu, išvien priletenta. Pelių pėdelės persipynusios su žebenkšties. Kraujo dėmelė liudija apie sėkmingą medžioklę. Vilkto grobio šliūžė veda tiesiai į plėšrūnės slėptuvę, nors gali būti ir tolokai medžiota. Kaip toks menkas padarėlis suranda būsto kryptį? Atrodo, žebenkštis puikiai orientuojasi savo gyvenamojoje teritorijoje. Jos rega silpna, tenka pasikliauti klausa ir uosle. Šmirinėjančią po nelygumus medžiotoją nelengva pastebėti. Ji vengia atvirų plotų, be to, ėdesio ieškosi daugiausiai prieblandoje, naktį, o kartais ir dieną. Tai nepaprastai atsargi ir gudri, apdairi ir drąsi plėšrūnė.
Siauros specializacijos grobuonis
Žebenkštys minta beveik vien pelėmis, bergždynų, laukų, pievų gyventojais pelėnais. Kai į požemines pelėnų katakombas prasmunka lanksti žebenkštis, šeimininkai skelbia didžiausią pavojų, bet tas nieko negelbsti – iš pažiūros saugioje priedangoje besislepiančių graužikų likimas jau nulemtas. Nors dalį maisto papildo miško paklotėje cypčiojantys kirstukai, žemėje perinčių paukštelių jaunikliai, ir ne tik žemėje – plėšrusis padaras sugeba įsiropšti į medžius ir ištuštinti inkilus bei uoksus, taip pat šakose sukrautus lizdus. Jas domina ropliai ir varlės, vabzdžiai, jų lervos ir vikšrai.
Suaugusius graužikus grobuonė nužudo perkandusi sprandą, o su jaunikliais susidoroja dar paprasčiau. Susmeigia smailius kaip adatos dantukus ir nepaleidžia aukos. Girdėti atvejų, kai plėšrūnė įsikimba į sprandą gyvatei ar net kiškučiui. Ir nesitraukia, kol auka nusigaluoja. Plėšrus paukštis, neatsargiai nutvėręs žebenkštį, kartais krinta iš oro žemėn perkąsta gerkle.
Nežiūrint pelinių graužikų gausos, žebenkščiai per parą kartais pakanka 1–2 pelių. Soti grobuonė išėda aukai tik priekinę ir vidurinę kūno dalis, ir tai tik minkštuosius audinius. Kai medžiotoja prisikaupia grobio daugiau nei gali priimti jos viduriai, likusį pasideda „juodai dienai“. Prastesnę mėsytę palieka kitiems maitos mėgėjams. Jos medžioklės įprotis – kibtis aštriais dantukais aukai į kaklą. Kartais, užpuolusi stambesnį už save grobį, nukenčia pati. Suėdusi laimikį, grobuonė nesikuklina įsitaisyti jo guolyje, pasiklodama aukos kailio skutais. Jos slaptavietėse matyti graužikų ir jų kailiukų liekanų.
Atšakūs žvėreliai
Šeimininkauja maždaug 1,5 ha plote. Per trumpą laiką išnaršo visas kerteles ir toliau nuolat tikrina. Slapstosi po medžių kelmais ir šaknimis, išpuvusiuose virtuoliuose ir šakų krūvose, sustumtose kelmų ar žemių sąvartose. Šie žvėreliai atšakūs, tikri atsiskyrėliai. Net patelės su patinukais bendrauja tik poravimosi metu. Jų porelės tuo aistringu periodu atrodo labai darnios, tarsi padarėliai būtų vienas kitam skirti. Tačiau, susilaukusios vaikų, motinos gena nuo guolių vyrelius. Šie vis tiek nepadeda auginti palikuonių, tėvų pasirodymas vadai gali būti netgi pražūtingas. Toks šių žvėrelių aršumas – tėvo mirtinas išpuolis prieš vaikus.
Motutės globoja jauniklius, kol jie išmoksta susirasti maisto savarankiškai. Nuo tada prasideda individualus žvėrelių gyvenimas.Net tos pačios vados palikuonys susitinka retai. O tarp nepažįstamų kaimynų iškart kyla konfliktas, kimba vienas kitam į kailį ir draskosi kruvinai. Ilgainiui kaimynai susipažįsta ir vengia aštresnių susidūrimų. Tačiau į artimesnius ryšius nesileidžia. Į medžioklę išeina skirtingu laiku, stengiasi nesusitikti tuose pačiuose takuose. Šiuo požiūriu žebenkštims padėjo ir Kūrėjas. Tai tingūs padarėliai, nors aktyvūs gali būti ištisą parą, bet medžioja vos 1–2 val. Medžioklės maršrutu per tą laiką nušuoliuoja tik kelis šimtus metrų.
Biologija
Pavasarį plėšrūnės darosi aktyvesnės. Ima bendrauti tarpusavyje, suranda progų ir susiporuoti. Tik kavalieriai tuoktuvių laikotarpiu elgiasi gana agresyviai, žūtbūtinai draskosi su varžovais. Žebenkštys poruojasi nuo pavasario pabaigos iki rudens pradžios, bet dažniausiai pavasarį. Patelės nėštumas labai trumpas – 34–35 paros. Per metus išaugina vieną vadą, kurioje būna 4–7 vaikučiai. Jie ateina į gyvenimą akli, kurti, pliki, bejėgiai. Po mėnesio prasiveria akytės ir ausytės. Motutė žindo maistingu pieneliu. Stropiai palaiko švarą lizde. Pajutusi pavojų, perneša vaikelius į saugesnę slėptuvę. Pusantro mėnesio jaunikliai darosi judresni, pradeda žaisti. Vieną naktį visu pulkeliu pasileidžia paskui maitintoją, ir tai būna didžiausia šventė jų gyvenime. Jaunėliai įdėmiai tyrinėja aplinką, mokosi medžioklės gudrybių. Įsidrąsinę nuklysta vis toliau nuo nuolatinės slėptuvės, sekimo paskui motiną instinktas vis daugiau slopsta. Praėjus 3 mėn. nuo gimimo, žebenkščių palikuonys leidžiasi į vienišių gyvenimą. Subręsta 9–10 mėn. amžiaus. Šios plėšrūnės, jei gerai klojasi, išgyvena 6 m., bet paprastai amžius trunka 3–4 m.
Mažasis plėšrūnas žiemos kostiumu
Turi nedaug priešų
Žebenkštis puldinėja kiaunės, lapės, pelėdos ir varnos. Labiausiai nukenčia šaltuoju metu, kai užsivelka baltus kailinukus, o sniego nėra. Tada kaip ant delno visiems priešams. Jei kas pasikėsina į jų gyvybę, parodo tikrąją narsą. Taip apsigina nuo daug stambesnių priešų. Šiepia aštrius dantukus, ima gąsdinančiai čeksėti, šoka draskyti užpuolikui akis, dantimis ir nagais kimba į jautriausias vietas. Neapdairus priešininkas, sukruvintu snukiu, smarkiai sugėdintas, pasimeta. Ne veltui sakoma : „Drasko akis kaip žebenkštis“. Tačiau naminės katės sugeba išpjauti šių plėšrūnių jauniklius. Pačios jų neėda, bet, matyt, taip elgiasi dėl gynybos atveju šių žvėrelių skleidžiamos itin aštrios smarvės.
Seniau sodiečiai labai nemėgdavo žebenkščių, laikė jas kenkėjomis. Niekas negalėtų teigti, jog šie žvėreliai yra geri kaimynai. Ypač kai įsikuria šalia naminių paukščių. Kita vertus, viena žebenkštis apsaugo namus nuo pelinių graužikų, išgena žiurkių tuntus. Patinėlis per metus suėda apie 500 , o per savo gyvenimą apie 2000 pelių, pelėnų, žiurkių. Dėl to plėšrūnės nusipelno pagyrų.
Tik nuo senų laikų su šiais miškų perlais buvo siejama daug prietarų. Priskirta joms tokių galių, kokių niekada neturėjo. Girdi, naktimis arklius kankindavusios, įsikibusios į kaklo karčius šokdindavusios iki devynių prakaitų. Šie dienomis neturėdavę jėgų darbus dirbti.
Išnyko prietarai, tolsta nuo mūsų ir grakščiosios žebenkštys. Niekas jų negaudo ir nemedžioja, matyt, pražūtingai stumia ūkinė veikla, vis daugiau keisdama senąją aplinką. O prarasti šiuos perlus būtų nedovanotina.
